Popieþius BENEDIKTAS XVI

Palaiminti taikdariai

Þinia Pasaulinës taikos dienos proga (2013 m. sausio 1 d.)

1. Kiekvieni nauji metai þadina geresnio pasaulio lûkestá. Turëdamas tai prieð akis, praðau Dievà, þmonijos Tëvà, suteikti santarvës ir taikos, kad visiems iðsipildytø laimingo ir klestinèio gyvenimo siekiai.

Praslinkus penkiasdeðimèiai metø nuo Vatikano II Susirinkimo, padëjusio sustiprinti Baþnyèios misijà pasaulyje, malonu konstatuoti, kad krikðèionys kaip Dievo tauta, gyvenanti bendrystëje su Dievu ir keliaujanti tarp þmoniø, darbuojasi istorijoje dalydamiesi dþiaugsmu ir viltimi, liûdesiu ir sielvartu (1), visiems skelbdami Kristaus iðganymà ir skatindami taikà.

Mûsø laikai, paþenklinti globalizacijos teigiamø bei neigiamø aspektø ir tebevykstanèiø kruvinø konfliktø bei gresianèiø karø, ið tikrøjø reikalauja naujø sutartinø pastangø siekiant bendrojo gërio, visø þmoniø bei viso þmogaus vystymosi.

Nerimà kelia átampos ir konfliktø þidiniai, kuriø prieþastis – didëjanti nelygybë tarp turtingøjø ir vargðø bei vyraujanti egoistinë ir individualistinë màstysena, kuri reiðkiasi ir nereguliuojamu finansiniu kapitalizmu. Taikai pavojingos ne tik ávairios terorizmo bei tarptautinio nusikalstamumo formos, bet ir fundamentalizmas bei fanatizmas, iðkraipantys tikràjà religijos esmæ, kuri ið tikrøjø paðaukta skatinti þmoniø tarpusavio bendrystæ ir susitaikymà.

Ir sykiu gausybë taikos darbø, kuriø pilnas pasaulis, liudija þmonijos ágimtà paðaukimà á taikà. Trokðti taikos yra kiekvieno þmogaus esminis siekis, tam tikra prasme sutampantis su pilnatviðko, laimingo ir nusisekusio þmogiðkojo gyvenimo troðkimu. Kitaip tariant, taikos troðkimas atitinka pagrindiná moraliná principà, t. y. pareigà ir teisæ á visapusiðkà socialiná ir bendruomeniná vystymàsi, kuris yra þmogui skirto Dievo plano dalis.

Visa tai paskatino mane ákvëpimo ðiai Þiniai semtis ið Jëzaus Kristaus þodþiø: „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9).

Evangelijos palaiminimai

2. Jëzaus paskelbti palaiminimai (plg. Mt 5, 3–12; Lk 6, 20–23) – tai paþadai. Biblinëje tradicijoje palaiminimai yra literatûrinis þanras, visada apimantis Geràjà Naujienà, t. y. Evangelijà, kurià vainikuoja paþadas. Tad palaiminimai ne tik moraliniai pasiûlymai, uþ kuriø laikymàsi tam tikru laiku – paprastai kitame gyvenime – laukia atlygis ar bûsimos laimës bûvis. Palaiminimo esmë veikiau yra iðpildymas paþado, skirto visiems tiems, kurie vadovaujasi tiesos, teisingumo ir meilës reikalavimais. Pasitikintys Dievu ir jo paþadais pasauliui daþnai atrodo naivûs ir nutolæ nuo tikrovës. O ðtai Jëzus skelbia jiems, kad jie ne kitame, bet jau ðiame gyvenime iðvys, kad yra Dievo vaikai ir kad Dievas su jais yra solidarus nuo amþiø ir per amþius. Jie supras, jog yra ne vieni, nes Jis stovi pusëje tø, kurie ásipareigoja tiesai, teisingumui ir meilei. Jëzus, Tëvo meilës apreiðkimas, nesvyruodamas aukoja save patá. Priimdami Jëzø Kristø, Þmogø ir Dievà, dþiugiai pajauèiame gavæ milþiniðkà dovanà, dalyvavimà paties Dievo gyvenime, t. y. malonës gyvenimà, visiðkai palaimingos egzistencijos laidà. Jëzus Kristus konkreèiai mums dovanoja tikràjà taikà, kuri kyla ið þmogaus pasitikëjimo kupino susitikimo su Dievu.

Jëzaus palaiminimas reiðkia, kad taika yra mesijinë dovana ir sykiu þmogaus pastangø rezultatas. Taika ið tiesø suponuoja transcendencijai atvirà humanizmà. Ji yra abipusio dovanojimosi, vienas kito praturtinimo vaisius dëka kylanèios ið Dievo dovanos, leidþianèios gyventi su kitais ir dël kitø. Taikos etika yra bendrystës ir dalijimosi etika. Tad bûtina áveikti ávairias ðiandienes kultûras, antropologijas ir etikas, kurios remiasi grynai subjektyvistinëmis bei pragmatinëmis teorinëmis praktinëmis prielaidomis. Mat pastarosios lemia, kad sugyvenimo santykiai pajungiami galios ar pelno kriterijams, priemonës tampa tikslu ir prieðingai, o kultûrai bei auklëjimui terûpi árankiai, technika ir naðumas. Iðankstinë taikos sàlyga yra sugriovimas reliatyvizmo diktatûros ir prielaidos apie visiðkai autonomiðkà moralæ, kuri trukdo pripaþinti neiðdildomà prigimtiná moralës ástatymà, Dievo áraðytà á kiekvieno þmogaus sàþinæ. Taika yra racionalus bei moralinis sugyvenimo statydinimas ant pamato, kurio matas sukurtas ne þmogaus, bet Dievo. 29-ojoje psalmëje primenama: „Tesuteikia Vieðpats stiprybës savo tautai! Telaimina Vieðpats savo tautà ramybe!“ (eil. 11).

Taika – Dievo dovana ir þmogaus pastangø vaisius

3. Taika susijusi su visu þmogaus asmeniu ir átraukia visà þmogø. Tai – taika su Dievu gyvenant pagal jo valià. Tai – vidinë taika su savimi, iðorinë taika su artimu ir visa kûrinija. Bet pirmiausia, kaip palaimintasis Jonas XXIII raðë savo enciklikoje Pacem in terris, kurios penkiasdeðimtmetá minësime po keliø mënesiø, tai – sugyvenimo statydinimas ant tiesos, laisvës, meilës ir teisingumo pamato (2). To, kas sudaro þmogaus tikràjà prigimtá, jo esminiø matmenø, jo vidinio gebëjimo paþinti, kas tikra ir gera, galiausiai patá Dievà, neigimas taikos statydinimui kelià grësmæ. Be Kûrëjo á þmogaus ðirdá áraðytos tiesos apie þmogø laisvë ir meilë paþeminamos, o teisingumui praktikuoti nebelieka pagrindo.

Norint tapti autentiðkais taikdariais, ið pagrindø bûtina paisyti transcendentinio matmens ir puoselëti nuolatiná pokalbá su Tëvu, gailestingu Tëvu, meldþiant atpirkimo, mums laimëto jo viengimio Sûnaus. Tik tada þmogus nugalës taikos drumstimo bei neigimo daigà – nuodëmæ, kuri reiðkiasi ávairiomis atmainomis – savanaudiðkumu ir prievarta, godumu, galios bei valdþios troðkimu, nepakanta, neapykanta ir neteisingomis struktûromis.

Taikos ágyvendinimas pirmiausia priklauso nuo pripaþinimo, kad Dieve visi esame viena þmoniø ðeima. Jos struktûrà, pasak enciklikos Pacem in terris mokymo, sudaro santykiai tarp þmoniø ir institucijø, juos gaivina ir remia bendruomeninis „mes“, turintis vidinæ ir iðorinæ moralinæ tvarkà, kurioje nuoðirdþiai pripaþástamos – remiantis tiesa ir teisingumu – teisës bei pareigos vienas kito atþvilgiu. Taika yra tvarka, gaivinama bei stiprinama meilës taip, kad kito vargai bei poreikiai jauèiami kaip savi, dalijamasi savo gërybëmis, o bendros dvasinës vertybës vis labiau plinta pasaulyje. Taika yra tvarka, ágyvendinta laisvëje tokiu bûdu, kuris atitinka þmogaus, dël savo racionalios prigimties prisiimanèio atsakomybæ uþ savo darbus, kilnumà (3).

Taika nëra svajonë, utopija, ji – galima. Mûsø akys turëtø þvelgti skvarbiau, prasiskverbti pro regimybiø bei reiðkiniø pavirðiø ir iðvysti ðirdyse egzistuojanèià pozityvià tikrovæ, nes kiekvienas þmogus sukurtas pagal Dievo paveikslà ir paðauktas augti prisidëdamas prie naujo pasaulio statydinimo. Juk pats Dievas per savo Sûnaus ásikûnijimà ir jo ágyvendintà atpirkimà áþengë á istorijà duodamas pradþià naujai kûrinijai, sudarydamas su þmonëmis naujà sandorà (plg. Jer 31, 31–34) ir per tai suteikdamas mums galimybæ turëti „naujà ðirdá“ ir „naujà dvasià“ (plg. Ez 36, 26).

Bûtent todël Baþnyèia ásitikinusi, jog neatidëliotinai bûtina ið naujo skelbti Jëzø Kristø, pirmutiná bei pagrindiná darnaus tautø vystymosi ir taikos veiksná. Juk Jëzus yra mûsø taika, teisumas, sutaikinimas (plg. Ef 2, 14; 2 Kor 5, 18). Taikdarys, pagal Jëzaus palaiminimus, yra tas, kuris siekia gërio kitam , sielos ir kûno gërio, ðiandien ir rytoj.

Ið tokio mokymo iðplaukia, kad kiekvienas þmogus ir kiekviena bendruomenë – religinë, pilietinë, ugdomoji ir kultûrinë – paðaukti darbuotis dël taikos. Taika pirmiausia yra visuomenës bendrojo gërio ágyvendinimas ávairiais lygmenimis – pirminiu, tarpiniu, nacionaliniu, tarptautiniu ir pasauliniu. Kaip tik dël to galime teigti, kad bendrojo gërio ágyvendinimo keliai sykiu yra ir tie keliai, kuriais bûtina þengti siekiant taikos.

Taikdariai – tie, kurie myli, gina ir skatina visà gyvybæ

4. Bendrojo gërio ir taikos ágyvendinimo bûdas pirmiausia yra visiðka pagarba þmogaus gyvybei nuo jos prasidëjimo akimirkos iki natûralios mirties. Vadinasi, tikrieji taikdariai yra tie, kurie myli, gina ir skatina visus þmogaus gyvybës matmenis – asmeniná, bendruomeniná bei transcendentiná. Pilnatviðkas gyvenimas yra taikos virðûnë. Kas trokðta taikos, tas negali pakæsti kësinimosi á gyvybæ ir nusikaltimø jos atþvilgiu.

Kas nepakankamai brangina þmogaus gyvybæ ir dël to, pavyzdþiui, remia abortø liberalizacijà, tas galbût nesuvokia, kad ðitaip siûloma siekti iliuzinës taikos. Þmogø þeminantis bëgimas nuo atsakomybës ir beginklës, nekaltos bûtybës nuþudymas niekada negali suteikti laimës ar taikos. Kaip galima tikëtis ágyvendinti taikà, darnø tautø vystymàsi ar net aplinkos apsaugà nelaiduojant silpniausiøjø, pradedant negimusiaisiais, teisës á gyvybæ? Kiekvienas gyvybës suþeidimas, ypaè jos pradþioje, nepataisomai kenkia vystymuisi, taikai ir aplinkai. Taip pat neteisinga klastingai kodifikuoti melagingas teises bei laisves, grástas ribotu ir reliatyvistiniu poþiûriu á þmogø bei suktu taikymu dviprasmiðkø sàvokø, kuriomis siekiama skatinti menamà teisæ á abortà bei eutanazijà ir kurios galop kelia grësmæ pagrindinei teisei á gyvybæ.

Taip pat pripaþintina bei skatintina prigimtinë santuokos kaip vyro ir moters sàjungos struktûra, turint prieð akis mëginimus teisiðkai sulyginti jà su radikaliai kitokiomis sàjungos formomis, kurios daro santuokai þalà ir prisideda prie jos iðklibinimo uþtemdydamos jos ypatingà pobûdá ir nepamainomà socialiná vaidmená. Šie principai nëra nei tikëjimo tiesos, nei yra iðvesti ið teisës á tikëjimo laisvæ. Jie áraðyti á paèià þmogaus prigimtá, paþástami protu ir todël bendri visai þmonijai. Tad Baþnyèios pastangos juos skatinti yra ne konfesinio pobûdþio, bet skirtos visiems nepriklausomai nuo jø religinës priklausomybës. Tokios pastangos juo reikalingesnës, juo labiau ðie principai neigiami ar klaidingai suprantami, nes tai þeidþia þmogaus tiesà ir rimtai kenkia teisingumui bei taikai.

Todël prie taikos svariai prisidedama tada, kai teisinë sistema ir teisingumo vykdymas numato teisæ ið sàþinës paskatø prieðtarauti ástatymams bei vyriausybës potvarkiams, kurie kelia grësmæ þmogaus kilnumui, kaip antai, abortai ir eutanazija.

Tarp pagrindiniø þmogaus teisiø, turinèiø pamatinæ reikðmæ ir taikiam tautø gyvenimui, taip pat yra asmenø ir bendruomeniø teisë á tikëjimo laisvæ. Šiuo istoriniu laikotarpiu vis svarbiau skatinti ðià teisæ ne tik negatyviu aspektu, kaip laisvæ nuo ko nors – pavyzdþiui, nuo pareigø ar apribojimø, susijusiø su laisve pasirinkti tikëjimà, – bet ir pozityviu aspektu, kaip ávairiomis formomis besireiðkianèià laisvæ kam nors – pavyzdþiui, liudyti savo tikëjimà; skelbti ir perduoti jo mokymà; vykdyti auklëjamàjà, labdaringà ir karitatyvinæ veiklà, leidþianèià taikyti tikëjimo priesakus; egzistuoti bei veikti kaip socialinëms ástaigoms, kuriø struktûra nustatyta atsiþvelgiant á tikëjimo mokymo principus bei institucinius tikslus. Deja, net ir senos krikðèioniðkosios tradicijos ðalyse daugëja religinës nepakantos, ypaè krikðèionybei ir tiems, kurie tiesiog neðioja savo religijos tapatybës þenklus.

Taikdariai taip pat turi turëti prieð akis, kad radikalaus liberalizmo bei technokratijos ideologijos vis plaèiau vieðosios nuomonës srityje diegia ásitikinimà, kad ûkio plëtra siektina net valstybës socialinës funkcijos ir pilietinës visuomenës solidarumo tinklø bei teisiø ir pareigø irimo kaina.

Tarp socialiniø teisiø ir pareigø, kurioms ðiandien iðkilæs didþiausias pavojus, yra teisë á darbà. Taip yra todël, kad darbas ir teisingas darbuotojo teisinio statuso pripaþinimas vis labiau nuvertinami, manant, kad ûkio plëtra pirmiausia remiasi visiðka rinkos laisve. Tad darbas laikomas kintamuoju, priklausanèiu nuo ekonominiø bei finansiniø mechanizmø. Šiuo atþvilgiu dar kartà pabrëþiu, jog þmogaus kilnumas ir ekonominiai, politiniai bei socialiniai veiksniai reikalauja, kad „prioritetinis iðliktø tikslas – visiems atverti prieitá prie darbo ir stengtis iðlaikyti galimybæ dirbti“ (4). Šiam ambicingam tikslui ágyvendinti bûtinas naujas, etiniais principais ir dvasinëmis vertybëmis grástas poþiûris á darbà, stiprinantis darbo kaip pamatinës gërybës asmeniui, ðeimai ir visuomenei supratimà. Šià gërybæ lydi teisë ir pareiga dràsiai reikalauti naujos darbo visiems politikos.

Kurti taikos gërá pagal naujà plëtros ir ekonomikos modelá

5. Daug kas pripaþásta, kad ðiandien reikia ir naujo plëtros modelio, ir naujo poþiûrio á ekonomikà. Tiek visapusiðka, solidari ir darni plëtra, tiek bendrasis gëris reikalauja teisingos vertybiø skalës, kuri ámanoma tik galutiniu atramos taðku pripaþástant Dievà. Neuþtenka disponuoti gausiomis priemonëmis ir pasirinkimo galimybëmis, kad ir kokios vertingos jos bûtø. Tiek plëtrà skatinanèios gausios gërybës, tiek pasirinkimo galimybës naudotinos deramai gyvenant, teisingai elgiantis, kai pirmenybë pripaþástama dvasiniam matmeniui ir raginimui ágyvendinti bendràjá gërá. Kitaip jos netenka savo vertës ir galiausiai virsta naujais stabais.

Norint iðeiti ið dabartinës finansinës ir ekonominës krizës, dël kurios padidëjo nelygybë, reikia asmenø, grupiø bei institucijø, skatinanèiø þmogiðkàjá kûrybiðkumà, kad net krizë taptø proga susivokti ir sukurti naujà ekonomikos modelá. Pastaraisiais deðimtmeèiais vyravæs ekonomikos modelis reikalavo kuo didesnio pelno bei vartojimo ir rëmësi individualistiniu bei egoistiniu poþiûriu, þmones vertinusiu tik pagal gebëjimà atitikti konkurencinius reikalavimus. Taèiau, þvelgiant ið kitokios perspektyvos, tikra ir tvari sëkmë pasiekiama dovanojant save, savo intelektinius gebëjimus, verslumo dvasià, nes gyvenimo verta, t. y. autentiðkai þmogiðka ekonominë plëtra turi remtis neatlyginamumo principu kaip broliðkumo ir dovanojimo logikos iðraiðka (5). Ekonominëje veikloje taikdarys konkreèiai yra tas, kurá su bendradarbiais ir kolegomis, klientais ir vartotojais sieja padorûs ir abipusiðki santykiai. Jis vykdo ekonominæ veiklà dël bendrojo gërio, darbuojasi pranokdamas savo paties asmeninius interesus, prisidëdamas prie dabartiniø ir bûsimø kartø gerovës, taigi darbuojasi ne tik sau, bet ir tam, kad ir kitiems laiduotø ateitá bei orø darbà.

Ekonomikos srityje pirmiausia valstybëms bûtina pramonës bei þemës ûkio plëtros politika, atsiþvelgianti á socialinæ paþangà ir demokratinës teisinës valstybës principø visuotiná taikymà. Be to, nepaprastai svarbu suteikti etinæ struktûrà monetarinëms, finansinëms ir komercinëms rinkoms, tas rinkas stabilizuoti, geriau koordinuoti ir kontroliuoti, kad jos nedarytø þalos neturtingiausiesiems. Gausûs taikdariai, be to, turëtø ryþtingiau negu iki ðiol rûpintis maisto produktø krize, daug rimtesne negu finansø krizë. Dël kriziø, susijusiø, be kita ko, su þemës ûkio pagrindiniø produktø kainø staigiais svyravimais, neatsakingu kai kuriø ekonomikos veikëjø elgesiu ir nepakankama vyriausybiø bei tarptautinës bendrijos kontrole, aprûpinimo maisto produktais tema vël atsidûrë tarptautinës politikos darbotvarkës centre. Kad ði krizë bûtø áveikta, taikdariai paðaukti iðvien solidariai darbuotis, pradedant vietiniu, baigiant tarptautiniu lygmeniu, siekdami ágalinti ûkininkus, pirmiausia smulkiuosius, oriai ir socialiniu, ekologiniu bei ekonominiu poþiûriu darniai plëtoti savo veiklà.

Mokyti taikos kultûros: ðeimos ir institucijø vaidmuo

6. Pabrëþtinai dar kartà norëèiau pakartoti, kad gausûs taikdariai paðaukti karðtai siekti ðeimos bendrojo gërio bei socialinio teisingumo ir ásipareigoti veiksmingam socialiniam auklëjimui.

Niekam nevalia ignoruoti ar nevertinti lemiamo ðeimos vaidmens; ðeima yra pagrindinë visuomenës làstelë demografiniu, etiniu, pedagoginiu, ekonominiu ir politiniu aspektais. Ji ið prigimties paðaukta skatinti gyvybæ: lydi þmones jø augimo laikotarpiu ir vienas kità stiprina abipusiðku rûpinimusi. Pirmiausia krikðèioniðkoje ðeimoje glûdi pirminis þmoniø ugdymo pagal dieviðkosios meilës matà planas. Šeima – vienas ið nepamainomø visuomenës subjektø ágyvendinant taikos kultûrà. Bûtina ginti tëvø teisæ ir jø pirminá vaidmená auklëjant savo vaikus, pirmiausia moralës ir religijos srityje. Taikdariai, bûsimi gyvybës ir meilës kultûros skatintojai, gimsta ir uþauga ðeimoje (6).

Á ðià didþiulæ taikos mokymo uþduotá ypatingu bûdu átrauktos religinës bendruomenës. Baþnyèia ásitikinusi, kad tokia didelë atsakomybë neatsiejama nuo naujosios evangelizacijos, kurios kertiniai akmenys yra atsivertimas á tiesà bei Kristaus meilæ, taigi dvasinis bei moralinis asmens ir visuomenës atgimimas. Susitikimas su Jëzumi Kristumi ugdo taikdarius ápareigodamas bendrystei ir kovai su neteisingumu.

Ypatinga uþduotis taikos atþvilgiu tenka kultûros ástaigoms, mokykloms ir universitetams. Ið jø laukiama svaraus indëlio ne tik ugdant naujas vadovø kartas, bet ir atnaujinant vieðàsias institucijas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. Jie gali prisidëti ir prie moksliniø apmàstymø, kuriais siekiama ekonominei bei finansinei veiklai suteikti tvirtà antropologiná ir etiná pagrindà. Norint áveikti technicizmà ir tarp savæs suderinti daugialypes politines tendencijas bendrojo gërio atþvilgiu, ðiandieniam pasauliui, ypaè politikai, reikia naujo màstymo, naujos kultûrinës sintezës. Bendrasis gëris, kaip darniam asmenø bei grupiø augimui tarnaujanti pozityviø tarpasmeniniø ir instituciniø santykiø visuma, yra kiekvieno tikro auklëjimo mokant taikos pagrindas.

Taikdario pedagogika

7. Galiausiai iðryðkëja poreikis pasiûlyti ir skatinti taikos pedagogikà, kuri reikalauja turtingo vidinio gyvenimo, aiðkiø ir tvirtø moraliniø atsparos taðkø, tinkamø nuostatø ir gyvensenø. Taikos darbai ið tiesø prisideda prie bendrojo gërio ágyvendinimo, þadina dëmesá taikai, moko jos siekti. Taikios mintys, taikûs þodþiai bei veiksmai kuria taikos màstysenà ir kultûrà, pagarbos, sàþiningumo ir nuoðirdumo aplinkà. Tad bûtina þmones mokyti vienam kità mylëti, persiimti taikos dvasios, gyventi ne tik vien pakenèiant kità, bet ir jauèiant kitam geranoriðkumà. Labiausiai ragintina „tarti ne kerðtui, pripaþinti savo klaidas, priimti atsipraðymus jø neieðkant ir pagaliau atleisti“ (7), kad klaidos ir áþeidimai tikrai bûtø pripaþinti ir atsivertø kelias á bendrà susitaikymà. Tam bûtina skleisti atleidimo pedagogikà. Juk blogis nugalimas gerumu, o teisingumo reikia ieðkoti sekant visus savo vaikus mylinèio Dievo Tëvo pavyzdþiu (plg. Mt 5, 21–48). Tas darbas lëtas, nes suponuoja dvasiná vystymàsi, aukðtesniøjø vertybiø ugdymà ir naujà poþiûrá á þmogaus istorijà. Bûtina atsisakyti netikros taikos, kurià þada ðio pasaulio stabai, ir taip iðvengti jà lydinèiø pavojø, – atsisakyti netikros taikos, vis labiau atbukinanèios sàþinæ, skatinanèios uþsisklesti ir vedanèios prie abejingumo paþenklintos skurdþios egzistencijos. Taikos pedagogika, prieðingai, reiðkia veiklà, atjautà, solidarumà, dràsà ir iðtvermæ.

Visas ðias nuostatas savo gyvenime ákûnija Jëzus dovanodamas save iki gyvybës netekties (plg. Mt 10, 39; Lk 17, 33; Jn 12, 25). Jis paþada savo mokiniams, jog ðie anksèiau ar vëliau padarys nepaprastà atradimà, apie kurá kalbëjau pradþioje, bûtent kad Dievas, Jëzaus Dievas, pasaulyje yra visiðkai solidarus su þmonëmis. Èia norëèiau priminti maldà, kuria praðome Dievo padaryti mus jo taikos árankiais, kad jo meilæ neðtume ten, kur neapykanta, jo atleidimà – ten, kur áþeidimas, tikràjá tikëjimà – ten, kur abejonë. Sykiu su palaimintuoju Jonu XXIII savo ruoþtu praðykime Dievo apðviesti tautø atsakinguosius, kad jie ne tik rûpintøsi derama savo pilieèiø gerove, bet ir laiduotø bei gintø brangià taikos dovanà, visus uþdegtø troðkimu áveikti skirianèias sienas, sustiprinti abipusës meilës saitus, suprasti kitus ir atleisti padariusiems bloga, kad jo veikimo galia visos þemës tautos susibroliautø ir tarp jø suþydëtø bei visada karaliautø taip trokðtama taika (8).

To melsdamas visiems linkiu bûti tikrais taikdariais ir taikos statydintojais, kad þmogaus miestas augtø broliðka santarve gerovëje ir taikoje.

Vatikanas, 2012 m. gruodþio 8 d.

BENEDICTUS PP XVI

__________________
(1) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konstitucija apie Baþnyèià ðiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 1.
(2) Plg. Enciklika Pacem in terris (1963 04 11): AAS 55 (1963), 265–266.
(3) Plg. ten pat: AAS 55 (1963), 266.
(4) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 06 29), 32: AAS 101 (2009), 666–667.
(5) Plg. ten pat, 34 ir 36: AAS 101 (2009), 668–670 ir 671–672.
(6) Plg. Jonas Paulius II. Þinia 1994 m. Pasaulinës taikos dienos proga (1993 12 08): AAS 86 (1994), 156–162.
(7) Benediktas XVI. Kalba per susitikimà su vyriausybës, valstybës institucijø nariais, diplomatiniu korpusu, religijø vadovais ir kultûros pasaulio atstovais (Baabda, Libanas, 2012 09 15).
(8) Plg. Enciklika Pacem in terris (1963 04 11): AAS 55 (1963), 304.

_______________________________________________________

© Vertë „Baþnyèios þinios“
KATALIKAI.LT